Šio, pavasario gražiausiomis gegužės dienomis 90 metų jubiliejų paminėjo Svėdasų patriarchas Bronius Neniškis. Vienas nuostabiausių mano kraštotyrininko, istoriko, etnografo kelyje pažintų žmonių - teisingas, sumanus, darbštus gyvenime, vaizdingai pasakojantis vertinantis, numatantis, suvokiantis kas buvo, kas vyksta ir net kas bus. Tarsi viso pasaulio išmintį sulesiojusių evangelistų, taip ir B. Neniškio  žodžiuose skleidėsi išminties lobynas. Buvo jis čia pat iš Svėdasų kilęs, savo ilgą gyvenimą čia ir tik čia nugyvenęs ir vis tebesantis,  ir čia tebegyvenantis nuostabiausias žmogus.Buvo nes su didžia pagarba, susirinkus didžiuliai miniai svėdasiškių, artimųjų palydėtas į Svėdasų parapijos kapines.

Pradžių pradžia vienkiemyje - čia pat miestelyje ar visai šalia, netoli Alaušo, tėvelių vienkiemyje. 

Tėvelis Jonas buvo žvejas, oj žuvų visokių gausiai sugaudavo - statė bučius, tinklus ir meškere suviliodavo. šeimoje buvusios dvi seserys - Ona ir Elana, pats Bronys ir dar vėliau atsiradęs brolis Juozas.

tarpukario žydėjimas, žavesys - pilietinė formacija mokykloje, bažnyčioje, namuose. Kuomet visiems nemokant mokytojo klausimus puikiausias atsakė - ėmė šaukti atsakinėti vos ne kasdien, tad teko pasistengti - tapo vos ne geriausiais mokinys. Drausmingas, žingeidus ir labai gražiu braižu rašantis. Bet gi ne mokykla ne mokslai kažkur aukščiau, toliau, bet darbai ūkiški,vyriški viliojo. Tėvelis ir nedraudė, tik skatino. Vos plūgą pasiekdamas ėmė arti, koks grožis, koks malonumas kai teisingai einąs arklys taip pat teisingai nustatytą plūgą tempia ir lengvo smėlynėlio vagos lygiai gula. 

Paukščiai požemių kirmėlių smagurei patroškę susirinkdavo - šmakšt, šmakš botagu užsižiopsojusiai juodasparnei. Kur buvęs, nebuvęs žydo malūninko sūnelis, gerokai dar ir už artoją mažesnis pasišokėdamas arimo pasižiūrėti atrūksta. Įdomu jam - Dovidkei, smagu ir ariančiam. Paprašo berniokiokas juokais jį užarti, gula į vagą,  iš po verstuvės pūku virstantis smėlis berniuką kaip vėsiu pūku užpila, tik galva kyšoti palieka. Juokiasi žydukas, na ir lašinių, pietums įsidėtų paragauti prašo. Vaišina, kanda, kad net jam tamsiabruvė burna, smakras išsitaukuoja. Bronius gi sumanus, nemalonumų nereikia - maišu žyduko burną, nuvalo draudžiamą "nekošerną" kiaulienos tauką nubraukia. Iš tiesų žydai ir žavesį ir paslaptį gamino. Kaip jie šventė šabą, kaip jie - seniai barzdoti tabaką uostydavo, kaip nelaimei ištikus bendruomenė žaibu nelaimėliui pinigų suaukodavo, pražūti savajam neleisdavo.

Tautinės šventės su šaulių ir kitokių patriotų rikiuotėmis, bažnyčios paslaptingumas. teisingas šventumas ir ilgi ilgi, pamokantys klebono Antano Survilos pamokslai. net apie sėkmę ir apie nikotino pragaištingumą, tą smarvę ir nuodą kurio keli lašai grynuoliai gali ir stiprų arklį nugaluoti. Senių pasakos, net linksmosios istorijos apie Strazdelį, Juk dauguma jo smagiausių nutikimų vyko ne kur kitur bet Svėdasuose. Ir jo kumelaitė palaikė - " liuterka" ne kur kitur bet kalvių įkalnės pavasarinėje marmalinėje galą gavo.

Karas. Pilnametystė ir sovietų sugrįžimas. Besislepiančių nuo tarnystės svetimoje kariuomenėje romantika. Sugavo, gerai, kad nenušovė - į Rusiją išgabeno, karybai ruošė, kopūstai supuvusiais šėrė, " čajumi" girdė, ne vienas pasiligojo ir be prasmės pasimirė. Kol parengė, nugabeno į kuršą tuo ir karas pasibaigė. Pargrįžęs vairuotoju, tai dar kuo darbavosi, vėliau ir prie gyvulių ir gaisrinėje. santuoka su bendraamže bendraminte ir bendravarde Brone Gikyte, guvių berniukų trejetas. Darbas, bičiulystė, tikėjimas, vis greityn ir greityn besiritantys metai. Našlystė ir kartais užgriūnantis senatvės nuovargis su mirties nuojauta. Bet po to ir vėl pragiedruliai - su žmogumi susitikti, šį tą papasakoti, kokį pakinktą susiūti ar tiesiog atrodytų paprasčiausią virvutę teisingai nuvyti. Dar ir armonika, lūpinę armonikėle, ar kankles į rankas pasiimti, Pagroti, taip kaip nieks kitas čia nemoka. Kanklėmis gi pats, niekieno nemokytas, tik pažiūrėjęs išmoko skambinti. Tėviškės namuose šis tautiškas , daugiastygis instrumentas buvęs, mat sesuo Ona buvo viena pirmųjų vargonininko Petro Vinkšnelio suburto pavasarininkių orkestrelio muzikančių. Dabar gi jis pasilikęs gal vienintelis kankliuoti dar Svėdasuose gebantis. tik tiek iš Juozo Lašo meistrystės ir svėdasiškių kankliavimo šlovės teliko. O kaip nuostabiai skamba, kad ir ta tautinė " Pasakykit Jūs lietuviai..." 

Patriarcho pavasaris buvo tie įsimintini 1988 - ieji, kai gimę jauna Lietuva.  Pats pasisiuvo trispalvę, matyt pirmąją tuomet Svėdasuose, kotą ilgą ilgą padarė, žaliai nudažė, dar nebuvo spėjęs džiūti kai į mitingą Dainavos slėnyje Anykščiuose nuvyko. Paskui ta vėliava daugybėje susirinkimų vardan tėvynės pabuvojo, sūnus Jonas su bičiuliais ją garbingai iškėlę Rygos gatvėmis žygiavo, o Latvijos televizija apie lietuvių delegaciją` skelbė.

"Dar noriu pagyvent, dar noriu matyti, kaip mano anūkų mergaitės žavios auga..." -  sako į dešimtą gyvenimo metų dešimtį žengiantis Svėdasų patriarchas Bronius Neniškis. Norėtų gi jis matyti ir kaip jo didžioji svajonė išsipildys -  visi trys sūnus gyvens vietoje, kaiminystėje, tarsi į vieną sodybą suspietę. Juk niekur taip Lietuvoje dar nebuvo, o čia bus. Nes visai prie tėviškės trobų savus namus sūnūs Valentinas ir Jonas pasistatė, o štai Vilniuje gyvenančiam Kęstučiui savąją trobą paliksiąs - tada ir gyvens visi čia, neišardomoje broliškoje vienybėje.

 

Autoriaus nuotr.

Bronius Neniškis ir žinojo, ir mokėjo taikliai bei smagiai pasakyti. 

Besimerkianti diena: vakaruose nusileidusi saulė, prieblanda ir jau anapus saulės esančios žmonos Bronės ilgesys.