Svėdasų miestelio istorija

Svėdasai - labai sena vietovė. Prof. K. Būgos teigimu, tai esąs sėliškos kilmės vandenvardis. 1933 - 34 m. archeologiniai radiniai prie Jaros - Vaitkūnų ežero liudija čia žmones gyvenus jau VIII - IV tūkst. pr. m. e. Čia aptiktas kaulinis meškerės kabliukas priklauso seniausiems mezolito epochos dirbiniams.

Apylinkėse nemaža pilkapių, kurių dalis yra dar netyrinėti. Dauguma archeologinių radinių iš Svėdasų krašto saugomi Kauno valstybiniame istorijos ir Rokiškio bei Utenos kraštotyros muziejuose. Tai įvairių papuošalų, ginklų detalės, gaminiai iš žalvario, geležies, molio, akmens.

Archeologiniai radiniai byloja, kad Svėdasų apylinkės gana tankiai buvo apgyvendintos ir vėlesniais laikais.

Už 2 km į šiaurės rytus nuo Svėdasų, netoli Daujočių, yra nemaža kalva, vadinama Kartakalniu. Čia irgi rasta įvairių senienų, ginklų liekanų. Pasakojama, kad ant šio kalno po 1863 m. sukilimo buvo kariami sukilėliai.

Svėdasų kaimynystėje esantys Aluotos (Druskių) ir Juodonių piliakalniai mokslininkų gerai ištyrinėti,čia aptikta senų gyvenviečių liekanų.

XVI a. Svėdasai priklausė žinomiems Lietuvos didikams Radviloms. Tai, matyt, buvo karališkasis dvaras, nes, pasak 1567 m. Radvilų dvarų sąrašų, arklius valstybės kariuomenei iš šio dvaro turėjo pristatyti Kristupas Mikalojus Radvila. Vėliau Svėdasų dvaras bei aplinkiniai kaimai buvo Biržų Radvilų giminės valdos.

1640 m. rugsėjo 19 d. Svėdasų dvare, susikrimtęs dėl katalikų - reformatų nesutarimų, mirė iš Vilniaus atvykęs kunigaikštis Kristupas Radvila II.

Netoli dabartinių kapinių Svėdasuose stovėjo prašmatnūs didikų Radvilų rūmai. Dvarui, be kitų žemių priklausė ir Urbaniškio palivarkas (dabar Kamajai), kurį iki 1678 m. valdė Liudvika Karolina Radvilaitė. Dalis jo pajamų buvo skiriama Vilniaus reformatų bendruomenei, nes Radvilos prisidėjo prie kalvinizmo plitimo Lietuvoje.

Karolis Povilas Radvila, dar vadinamas Panie Kochanku, perleido Leonidui Borovskiui Svėdasų dvarą, kurį jis trumpai tevaldė. Iš jo dvarą perėmė ir išlaikė iki 1890 m. italų kilmės grafų Marikonių (Mariconi) giminė.

XVIII a. pab. - XIX a. pab. Svėdasai priklausė Marikoniams. Anot Vaižganto, ,,Marikoniai Jeronimas, Liucijonas, Pranas - trys kartos, buvo turtingi žeme, pinigų švaistytojai, pamišę mūrus stilizuoti".

Paskutinysis Marikonių grafas Liucijonas pastatė prie Svėdaso (Beragio) ežero ištaigingus dvaro rūmus. Apie 1890 m. dvarą valdė carinis generolas Božerianovas, o vėliau dvaro centras su parku ir rūmais atiteko pasiturinčiam ūkininkui Juodviršiui. Svėdasų dvaras, rūmų bokštas priminė riterių pilį. Prie dvaro buvo nemažas tvenkinys, puikus parkas, kurį užveisė iš užsienio pakviesti sodininkai.

Svėdasai išaugo prie dvaro. 1574 m. dokmentuose Svėdasai minimi jau kaip miestelis. Visą laiką čia buvo kelios smuklės ir parduotuvė, veikė parapijos mokykla, kur vaikus mokė vietos kunigai (vėliau uždaryta).

Radvilų kartografo Juozapo Narunavičiaus 1645 m. sudarytame Svėdasų plane matyti 7 gatvės, išeinančios iš didelės keturkampės aikštės. Nuo XVIII a. miestelis pradėjo garsėti savo turgumi.

1777 m. čia vėl buvo atkurta mokykla, kurioje tuomet mokėsi 2 bajorų ir 4 miestelėnų vaikai.1781 m. mokėsi 8, 1800 m. - 30, 1828 m. - jau 37 mokiniai.

1811 m. pab. ir XX a. pr. Svėdasai buvo valsčiaus centras. 1847 m. gyveno 1423 žmonės, buvo keliolika parduotuvių bei smuklių. 1890 m. čia buvo 64 kiemai, 903 gyventojai, katalikų bažnyčia, žydų maldos namai, valsčiaus savivaldybė, paštas, mokykla.

1831 m. miestelį buvo užėmę sukilėliai. 1861 m. Svėdasų dvaro valstiečiai atsisakė mokėti prievoles, jų malšinimui buvo atsiųsta kariuomenė.

Ne kartą Svėdasai degė - ypač nukentėjo miestelis per 1835 ir 1904 m. gaisrus.

Spaudos draudimo laikotarpiu Svėdasuose, Kunigiškiuose ir kitur veikė slaptos liaudies mokyklos, buvo platinama spauda. 1892 m. Svėdasuose buvo susekta slapta lietuviška mokykla.

Lietuvos respublikos metais Svėdasuose veikė 6 skyrių pradžios mokykla, kuri vadinosi Pragiedrulių vardu. 1937 m. pastatytas mokyklos priestatas. Miestelyje buvo nemenka pieninė, turėjusi 10 grietinės nugriebimo punktų ir 1937 m. pagaminusi 220 000 kg sviesto. Aktyviai reiškėsi smulkaus kredito draugija, ,,Vilties" kooperatyvas, buvo daug įvairių būrelių, draugijų, įstaigų: valsčiaus savivaldybė, paštas, policijos nuovada, sveikatos ir veterinarijos punktai, vaistinė, galvijų kontrolės ratelis, ugniagesių komanda, malūnas bei elektros jėgainė, brolių Šukių terpentino, dervos, deguto, medžio anglių gamykla, senelių prieglauda, keliolika krautuvių, valgyklų, amatų dirbtuvėlių, dvi plytinės.

Svėdasų miestelis, kaip valsčiaus centras, įvairiu metu priklausė Ukmergės apskričiai (pavietui), Rokiškio, Anykščių apskritims.

Per Antrąjį pasaulinį karą Svėdasai skaudžiai nukentėjo. Buvo išžudyta apie 300 Svėdasų žydų (dabar pastatyta du paminkliniai akmenys genocido aukoms), sudeginta , sugriauta daug pastatų. Pokario metais nemažai svėdasiškių patyrė sunkią tremtinio dalią, žuvo rezistencinėje kovoje.

Pagal Vytauto Bagdono ,,Svėdasų kraštas" (Vilnius, 1994)