Rašytojas ir kunigas Juozas Tumas - Vaižgantas

Juozas Tumas-Vaižgantas yra vienas iš didžiųjų lietuvių rašytojų. Tai iškili ir tauri asmenybė, didelių meninių kūrinių kūrėjas. Vaižganto kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp jo meto rašytojų.

Juozas Tumas gimė 1869 m. rugsėjo 20 dieną rytų Lietuvoje, netoli Svėdasų, Malaišių kaime, ūkininko šeimoje. Jo meninės pasaulėjautos formavimuisi didelę reikšmę turėjo graži gimtųjų apylinkių gamta, liaudies dainos, pasakos, padavimai. Kunigiškių pradžios mokyklą rašytojas baigė per 2 metus ir 1881 m. įstoto į Daugpilio realinę gimnaziją, kur mokėsi iki 1888 m. ir pradėjo domėtis lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis, raštais, spausdinamais „Aušroje“, pamėgo rusų literatūros klasikų L. Tolstojaus, I. Turgenevo, N. Nekrasovo kūrybą. Pats mėgino rašyti eiles, prozą.

Baigęs gimnaziją ir paklusdamas tėvų valiai Vaižgantas įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia aktyviai įsijungė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, ėmė bendradarbiauti klerikalinėje spaudoje, domėjosi gimtąja kalba, kurią dėstė žinomas kalbininkas K. Jaunius. Dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos Mylėtojų Draugijoje, Šv. Kazimiero draugijoje, pradėjo rašyti. Baigęs seminariją, 1893 m. Vaižgantas buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją, tačiau netrukus, 1895 m. buvo perkeltas į Mosėdį, nes nesutarė su kunigais. Čia aktyviai pradėjo dalyvauti visuomeninėje ir patriotinėje veikloje.

1896 - 1904 metais vadovavo „Tėvynės sargo“ - klerikalinio laikraščio, leidimui. 1898 m. J.Tumas buvo perkeltas vikaru į Kulius. 1900 m. pradėjo leisti žurnalą inteligentams „Žinyčia“. 1901 m. J.Tumas buvo perkeltas į Micaičius. Čia susipyko su lenkais, kurie buvo nusistatę prieš jo lietuviškąją veiklą, jie parašė skundą ir Vaižgantui buvo uždrausta rašyti į spaudą be vyskupų leidimo. 1902 m. J.Tumas buvo iškeltas į Vadaktėlius. Vadaktėliuose J.Tumas sulaukė lietuvių spaudos grąžinimo. Dalyvavo Vilniaus Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę.

1906-1911 m. J.Tumas gyveno Vilniuje, dirbo „Vilniaus žinių“ (1907), „Vilties“ (1907-1911), „Ryto garso“ (1914) redakcijose.

1911 m. J.Tumas buvo paskirtas Laižuvos klebonu. Tuo pačiu metu išvyko į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais ir praleido ten 3 mėnesius, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.

1914 m. J.Tumas buvo atleistas iš Laižuvos klebono pareigų, išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. 1915 m. J.Tumas buvo pakviestas į Petrapilį - į centrinį lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Petrapilyje įsijungė ir į politinę veiklą: įkūrė Tautos Pažangos partiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stockholme.

1918 m. J.Tumas grįžo į Lietuvą. Vilniuje įsijungė į lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 m. jis pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“. 1920 m. J.Tumas persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, kuriuo išbuvo iki 1932 m. Antros pagrindinės J.Tumo pareigos Kaune buvo darbas universitete: 1922-1929 m. dėstė lietuvių literatūros istorijos paskaitas. 1929 m. suteiktas garbės daktaro laipsnis.

J.Tumas mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune, palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Vaižgantas iš esmės tęsė realizmo tradicijas, realistinius momentus savitai siedamas su romantiškų reiškinių traktavimu. Literatūrinis originalumas Vaižganto kūryboje jungėsi su stiliais ir kalbos liaudiškumu.