Svėdasų herbo istorija

 

Svėdasai istorinio herbo niekada neturėjo... Komisijoje svarstant naujo herbo idėjas kartu su vietos seniūnijos atstovais buvo nutarta herbe pavaizduoti nuskendusį varpą. Rašytojas J. Tumas - Vaižgantas savo kūryboje jautriai aprašė savo tėviškę, rinko senuosius pasakojimus, legendas. „Alaušo varpas“ - tai legenda, kurioje jis aprašo bažnyčios varpo nuskandinimą Alaušo ežere. Didikai Radvilos, siekdami įvesti protestantizmą Svėdasuose ir tūždami, kad gaji katalikybė, liepė bažnyčios varpą nuskandinti ežere. Tačiau svėdasiškiai neišsižadėjo savo tikėjimo. Nors ir nuskandintas, bet kaip rašo literatūros klasikas – „Varpas gyvas tebėr, nors Alaušo kaps jį prarijo. Dailės balsas nemarus - jį per amžius girdės, kas sąžinę jautrią tebturi“.

Simbolių kalboje varpas - tai dieviškas balsas, ryšio tarp dangaus ir žemės simbolis, kviečiantis maldai, primenantis būtinybę paklusti Dievo įsakymams. Varpo forma dažnai lyginama su dangaus skliautu, o jo „liežuvis“ su pamokslininko iškalbingumu. Paplitęs įsitikinimas, jog varpas perspėja ir apsaugo nuo artėjančių nelaimių. Bendresne prasme varpas simbolizuoja ir laiko tėkmę, jo skambesys pranešė džiaugsmingus įvykius, pergales.

Dailininkas Rolandas Rimkūnas parengė Svėdasų herbo etaloną.

Svėdasų herbas - vienas iš Anykščių raj. Svėdasų miestelio heraldikos atributų.

 

 

 

 

 

 

Aprašas. Dygliuota linija ties skydo galvos riba perkirstame skyde dvispalvis varpas: jo viršus mėlynoje skydo galvoje auksinis, apačia sidabriniame lauke - mėlyna.

2002 m. gruodžio 19 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1997.

Herbo etalono autorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas.