Svėdasai

Svėdasai – J. Tumo-Vaižganto kraštas

Svėdasai (Anykščių raj.) žymūs istorine praeitimi, garsiais žmonėmis, lankytinomis vietomis ir senaisiais savo statiniais, tačiau pirmiausia šis miestelis siejamas su lietuvių literatūros klasiku, „deimančiukų ieškotoju“ pramintu rašytojumi Juozu Tumu-Vaižgantu.

Svėdasai – miestelis Anykščių rajone, pusiaukelėje tarp Anykščių ir Rokiškio bei Kupiškio ir Utenos. Į šiaurę nuo miestelio telkšo Svėdaso ežeras, dažnai vadinamas Beragiu. Iš jo išteka upelis Svėdasa, o pietuose į miestelio teritoriją įsilieja Alaušas. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Svėdasų seniūnijai priklauso vienas miestelis, 51 kaimas ir 3 viensėdžiai.

Svėdasai turtingi kultūros paminklais ir istorinėmis vertybėmis. Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1794 m.), neogotikinė varpinė (1863–1865) ir mūrinė, gausiai ornamentuota grafų Marikonių koplyčia-mauzoliejus (1848 m.) yra vertingi architektūriniai statiniai. Stovi L. Marikonio Švč. M. Marijos koplytėlė, kapinėse – koplytstulpis maro aukoms (1707–1711 m.) atminti. Miestelyje veikia J. Tumo-Vaižganto gimnazija, biblioteka, paštas, vaikų darželis, ambulatorija, Anykščių socialinės globos namai, kuriems priklauso filialai: Svėdasų senelių globos namai ir Burbiškio grupinio gyvenimo namai.

Miestelio centre stovi 1937 m. statytas monumentas (aut.: skulptorius Bernardas Bučas, architektas Feliksas Vizbaras) kraštiečiui, lietuvių literatūros klasikui, visuomenės veikėjui, kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui. Šalia paminklo seniau stovėjo koplytstulpis, pokariu nugriautas, 1989 m. vasarą atstatytas. Rašytojo biustas liko išsaugotas ir Vaižganto tėviškėje – Malaišių kaime, gimtojoje sodyboje.

Buivydaitės aikštės šiauriniame kampe atminimo paminklu – grindinio fragmente įterptu šlifuotu akmeniu su iškaltu įrašu „Už laisvą Lietuvą 1945–1952 metais žuvusiems ir čia išniekintiems“ paženklinta 1945–1952 m. žuvusių Vytauto ir Algimanto apygardų partizanų palaikų išniekinimo vieta (autorė – architektė Daiva Gasiūnienė, 2003 m.). 2009 metais B. Buivydaitės aikštės centre pastatytas paminklas – akmeninė skulptūrinė kompozicija už Lietuvos laisvę žuvusiems Svėdasų krašto kovotojams (aut. skulptorius Jonas Jagėla). Originalus pilko granito paminklas vaizduoja kulkų nukirstas eglių viršūnes ir simbolizuoja pokario metų laisvės šauklių miško brolių kovą.

Šiek tiek istorijos

Radviloms priklausęs Svėdasų dvaras minimas nuo 1503 m. Pirmoji Svėdasų bažnyčia minima 1522 m., o nuo 1574 m. ir miestelis su parduotuve ir keliomis smuklėmis. 1645 metais sudarytame Svėdasų plane matyti, kad tuo metu miestelis jau buvo nemaža gyvenvietė, iš centrinės keturkampės aikštės ėjo 7 gatvės. 1676 m. Svėdasuose buvo pastatyta ir atidaryta parapinė mokykla. Joje vaikus mokė vietos kunigai. Tai, kad nuo XVI a. miestelis ėmė sparčiai augti ir plėstis, lėmė geri keliai tarp kitų Aukštaitijos vietovių, kryžiavęsi ties Svėdasais.

Spėjama, kad senasis miestelio vardas buvo Svėdasys. Miestelio vardas dažniausia kildinamas nuo Svėdaso ežero. XX a. tarpukariu vartota miestelio vardo forma Svedasai.

2002 m. metais patvirtintas Svėdasų miestelio herbas (etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas), vaizduojantis legendinį Alaušo ežero varpą. Legendą apie Svėdasų bažnyčios varpą „Alaušo varpas“ aprašė J. Tumas-Vaižgantas. 

Svėdasų kraštas žymus garsiais žmonėmis

Nuo Svėdasų yra kilęs lietuvių literatūros klasikas, publicistas, daugelio spaudos leidinių redaktorius, švietėjas, lietuvybės puoselėtojas ir sielų ganytojas, dr. kan. J. Tumas-Vaižgantas (1869–1933). Tumų gimtojoje sodyboje (Malaišių k., Anykščių raj.  Svėdasų seniūnija) jokių pastatų nebėra išlikę, tik aptverta sodybvietė. Pastatus nusikėlimui dar 1910 m. išpardavė brolis Jonas, neturėjęs polinkio ūkininkauti. Sodybą mena jos maketas (aut. Leonas Juozonis), padarytas pagal Vaižganto sūnėno Andriaus Tumo parodymus ir saugomas memorialiniame bute-muziejuje.

Po Svėdasų dangum gimė ar dirbo daug žmonių, plačiai garsinusių bei garsinančių Svėdasus ir gimtąjį savo kraštą Lietuvoje bei užsienyje. Tai rašytojai (Stepas Zobarskas, Juozas Baltušis ir kt.), dailininkai (Jonas Rimša, Kaletonas Sklėrius ir kt.), kunigai, tautodailininkai, kalbininkai ir kt. 2019 m. Svėdasuose, ant senosios klebonijos pastato sienos įrengta memorialinė lenta su įrašu: „Čia, senojoje Svėdasų klebonijoje, 1910 m. vasarą gyveno, Taurakalnio senkapį kasinėjo ir krašto istoriją bei kultūrą tyrinėjo dr. Jonas Basanavičius“ (2019 m.).

Nuo Svėdasų yra kilusi rašytoja Bronė Buivydaitė (1895–1984). Išlikęs jos gimtasis namas, ant kurio 1990 m. atidengta paminklinė lenta, o rašytojos vardu pavadinta centrinė miesto (ilgą laiką buvusi ir vadinta turgaus) aikštė.

Tumui-Vaižgantui – 150

2019-ieji Seimo nutarimu yra paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. Rašytojas J. Tumas-Vaižgantas, kurio 150-ąsias gimimo metines minime šiemet, yra viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, visuomenės veikėjas, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas, literatūros istorikas, kunigas. Jo kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp to meto rašytojų.

Šių metų rugsėjo 14 d. Vaižganto gimtajame Malaišių kaime iškilmingai paminėtos 150-osios J. Tumo-Vaižganto gimimo metinės – čia vyko tradicinė respublikinė „Vaižgantinių“ šventė, įteiktos premijos (aštuonioliktoji respublikinė literatūrinė Vaižganto premija, vienuoliktoji Vaižganto mažoji premija „Už nuopelnus Svėdasų kraštui“ ir kt.), atidengtos ir pašventintos skulptūros. „Vaižgantinių“ krikštatėviu galima vadinti Svėdasų kašto muziejaus direktorių, žurnalistą ir fotografą Vytautą Bagdoną. Jis dar dažnai vadinamas Vaižganto gyvenimo ir kūrybos metraštininku.

Tumo-Vaižganto tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik 5, dar 5 broliai mirė vaikystėje. Juozas buvo jauniausias, 10-as vaikas šeimoje. 1879–1881 m. Tumų Juozukas mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje, o vėliau šią mokyklą globojo. Pastatas statytas po 1863 m. sukilimo. 1930 metais mokykla buvo pavadinta Vaižganto vardu. Restauruotame pastate XX a. pabaigoje atidarytas muziejus, įrengta prieškario mokyklos klasė.

Buvusios Tumų sodybos kaimynas Kęstutis Leonardas Antanėlis pasakoja, kad būsimo rašytojo Juozuko seneliai pasikalbėdavo pro atvertus langus. „Tuomet Malaišiuose maždaug 20 sodybų buvo. Šis mūsų namas baigtas statyti 1933 metais. Seneliai čia grįžo gyventi nuo 1957 metų, tad nuo tada ir aš čia. Dabar Malaišiuose telikusios vos kelios gryčios, į kurias dar kas nors užsuka. Aš pats taip pat nebūnu, nebegyvenu čia žiemą – nuobodu vienam. Persikeliu žiemą į miestą. O štai vasaroti gera, turistų nemažai, kasmet į „Vaižgantines“ suvažiuoja daugybė žmonių. Dar Rimanta Adomaitienė dažnai čia vasaroja, talkas organizuoja, o šiaip eilinę kasdienybės dieną – tuščia“, – pasakojo mielai su turistais bendraujantis L. Antanėlis.

Senoji troba, kurioje gimė būsimasis rašytojas ir dvasininkas, iš gatvinio tipo Malaišių kaimo išgabenta ir perstatyta Kalvių kaimo (Kamajų sen.) vienkiemyje. Vaižganto gimtasis namas autentiškai perstatytas, tačiau nepaverstas nei rašytojo muziejumi, nei žymia lankytina vieta – tai kaimo ūkininkų Kepalų namai, kuriuose autentikos plika akimi jau nebeverta ieškoti – langai, stogas pakeisti, sienos apkaltos lentelėmis ir nudažytos... Malaišių kaime buvusią dviejų galų su „gonkomis“ Tumų sodybą ženklina akmeninė tvora ir po išlakiais ąžuolais, klevais bei aukštaūgėmis liepomis stūksantis skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas Vaižgantui.

Malaišių sodžiuje įrengtas skulptūrų parkas – čia pastatytos, tvirtai įbetonuotos medinės skulptūros Vaižganto kūrinių motyvais. Išraiškingos medžio skulptūros vaizduoja Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ literatūrinius veikėjus Severiutę ir Mykoliuką, tijūną Rapolą Geišę (menininkas Aleksandras Tarabilda, 2011 ir 2012 m). Šios dvi skulptūros sudaro savotiškus meninius vartus, populiariai pavadintus „Vaižgantinių vartais“. Šiais metais, pasitikdami iškilaus kūrėjo 150-ąsias gimimo metines, Anykščių krašto medžio drožėjai skulptūrų parką papildė naujais herojais: iš apysakos „Nebylys“ (menininkas P. Petronis),  iš „Pragiedrulių“ (A. Tarabilda).  Menininkas V. Gaidys įamžino sodiečių darbštumo simbolį – Dzidorių artoją, kuris šį kartą beria aplinkui ne grūdus, o lietuviškas raides ir, kaip Vaižgantas, kviečia visus į mokslą, šviesą...

Senoji mokykla virto muziejumi

Daug vertingų praeities reliktų surinkta ir saugoma Svėdasų krašto (vad. Vaižganto) muziejuje Kunigiškiuose. Žurnalisto, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus Kunigiškių I kaime vedėjo V. Bagdono teigimu, Svėdasų krašto muziejus, įkurdintas dar carizmo laikais statytame ir 1986 metais restauruotame buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate, neseniai pažymėjo savo veiklos 30-metį. „Pagal senas fotografijas čia buvo atkurtas prieškario Lietuvos klasės vaizdas. Stovi senus laikus menantys mokykliniai suolai, kuriuos esame gavę iš Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos (Ukmergės r.). Ekspozicijos ir stendai pirmiausia skirti Vaižganto gyvenimui ir veiklai nušviesti, mat Tumų Juozukas lankė būtent šią pradžios mokyklą ir ją sėkmingai užbaigė per dvi žiemas. Nuotraukos, puošiančios ekspozicijas, yra gyva ir Kunigiškių kaimo, ir Svėdasų valsčiaus, ir Kunigiškių pradžios mokyklos istorija. Muziejuje renkama, kaupiama, saugoma informacija ir medžiaga apie buvusius mokytojus: Juozą Jokšą, Algirdą Julių Greimą ir kitus. Beje, mokytojas J. Greimas su šeima buvo apsigyvenęs mokyklos pastate įrengtame bute. Būtent Kunigiškiai ir ši mokykla buvo pirmoji būsimojo pasaulinio garso mokslininko, semiotikos mokslo kūrėjo, lingvisto prof. Algirdo Juliaus Greimo gyvenamoji vieta Lietuvoje“, – pasakojo kraštotyrininkas, visuomenininkas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys V. Bagdonas. 

Istorijos įspaudai su vis mažėjančiu gyventojų skaičiumi

Valentinas Neniškis Svėdasų seniūnijos seniūnu dirbo nuo pat seniūnijos įkūrimo pradžios 1995 m. iki išėjimo į pensiją 2019 m. Dabartinis seniūno pavaduotojas, laikinai, atliekantis seniūno funkcijas Rolandas Pajarskas apgailestavo, kad miestelyje akivaizdžiai sumažėjo gyventojų ir šiuo metu jų yra apie 750. „Kai aš pats baigiau Svėdasų mokyklą, buvo maždaug 500-600 mokinių, dabar – virš šimto, tad šiek tiek neramu dėl gimnazijos ateities. Kita vertus, renginiai, vykstantys mūsų miestelyje, pritraukia daugybę žmonių. Į praėjusį savaitgalį vykusias „Vaižgantines“ atvyko virš 300 žmonių: Vaižganto gerbėjų, literatų, meno sričių atstovų ir kt. Turim daug progų, kai mes, svėdasiškiai, galim pasitempti, parodyti visai Lietuvai, kuo didžiuojamės“, – kalbėjo R. Pajarskas.

1937 m. Svėdasuose buvo pastatytas tipinis šešių skyrių mokyklai skirtas dviaukštis pastatas, kuriame vėliau įkurta vidurinė mokykla. 1949 m. išleista  pirmoji gimnazistų laida. 1950 m. gimnazija pervadinta vidurine mokykla. 1989 m. rugsėjo 20 d., minint Vaižganto 120-ąsias gimimo metines, Svėdasų vidurinei mokyklai buvo suteiktas žymiausio kraštiečio – Juozo Tumo-Vaižganto – vardas. 2006 m. mokyklai grąžintas gimnazijos statusas. Pasak Kristinos Dilienės (gimnazijos pavaduotojos ugdymui, atliekančios direktoriaus funkcijas), ilgiausiai gimnazijai vadovavo direktorius Alvydas Kirvėla  –  nuo 1985 m. iki šių mokslo metų pradžios. Dėl demografinių pokyčių mokinių kasmet mažėja, šiemet mokslo metus pradėjo 117 mokinių.

1940 m. įsteigta Svėdasų biblioteka iki šiol veikia kaip Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos filialas. 2000 m. bibliotekoje įkurta Meno galerija, joje nuolat veikia meno parodos. Birželio–rugpjūčio mėnesiais čia buvo eksponuoti aštuonių dailininkių darbai, nutapyti Svėdasuose vykusios kūrybinės stovyklos-plenero „Tapome Vaižganto deimančiukus“ metu. Šiuo metu eksponuojama muziejininko Raimondo Guobio fotografijų paroda „Pragiedrulių stebuklas: žemė ir žmonės“.

Dalia Paulavičienė, bibliotekoje dirbanti nuo 2001 m., teigė nerimaujanti dėl esamos padėties, kai nenumaldomai mažėja gyventojų, o kartu ir pačių skaitytojų, kurių šiuo metu bibliotekoje yra maždaug 500. „Dirbame dviese su kolege Inga Kiliene. Tenka apgailestauti, kad daug puikių skaitytojų iškeliavo anapilin, o jaunimas mažai skaito, nes jie daugiau naudojasi skaitmeniniais įrenginiais. Skaitmeninės technojogijos sumažino tų tikrųjų skaitytojų ratą, bet jos atskleidė daug kitų galimybių, kurios pasiekiamos ir kaimo gyventojui. Labai sumažėjo vaikų, nes po pamokų juos išvežioja mokyklinis autobusas. Skaitytojus bandom pritraukti įvairiai: literatūriniais renginiais, susitikimais su rašytojais, edukaciniais užsiėmimais, paskaitomis, parodomis „Meno galerijoje“, knygų pristatymais. Manau, kad knyga visada išliks svarbi žmogaus gyvenime, nesvarbu ar skaitysim vartydami lapus, ar išmaniuosiuose įrenginiuose“, – kalbėjo D. Paulavičienė.

Erdvioje bibliotekoje stovi mažiesiems skaitytojams patrauklus namelis, kurį prieš ketverius metus biblioteka gavo kaip dovaną iš VšĮ „Atvertos langinės“. Bibliotekininkės teigimu, vaikučiai mielai pažaidžia, pavarto ir paskaito knygutes bei žurnaliukus šiame mediniame namelyje. „Pavadinome „Pasakų grytele“. Namelio stogas keičia savo pavidalus: buvo šiaudinis, apjuostas tautinėm juostom, padabintas išpieštom kojinėm, piešiniais ir eilėraščiais“, – pasakojo bibliotekininė D. Paulavičienė.

Anykščių kultūros centro Svėdasų skyrius miestelyje veikia nuo 1950 m. Savo veiklą čia vykdo pagrindiniai meno mėgėjų kolektyvai: folklorinis ansamblis, liaudiškos muzikos ansamblis ir mišrus vokalinis ansamblis. Planuojama atnaujinti teatro mėgėjų kolektyvo „Miražas“ veiklą.  „Kartas nuo karto tenka atsisveikinti su kolektyvų nariais ir susipažinti su kitais, o tai verčia ieškoti ir atrasti iš naujo. Tikiu, kad Svėdasuose ir toliau skambės dainos, teatro mūzos Kaliopė, Talija ir Melpomenė savo apsilankymais praskaidrins mūsų visų dienas. Juk svarbiausia yra tikėti! – teigė Rožė Lapienienė, AKC Svėdasų skyriaus padalinio vadovė.

Svėdasų bendruomenėje šiuo metu yra 80 aktyvių narių. Pasak bendruomenės pirmininko Arvydo Kiliaus, bendruomeniškiai renkasi už ES lėšas 2015 m. suremontuotose buvusios vaikų poliklinikos patalpose miestelio centre. „Vidurvasaryje miestelėnai ir kiti su miesteliu susiję asmenys – giminės, emigrantai – susirenkame į tradicinę Svėdasuose vykstančią šventę „Svėdasynė“. Šventės šerdis kasmet būna būna sportinės orientavimosi ir pažintinės varžytuvės“, – pasakojo A. Kilius. Svėdasiškių draugija „Alaušas“ įkurta 2007 m. Vilniuje senokai Svėdasus palikusių svėdasiškių iniciatyva. „Draugija vienija daugiausia vyresnio amžiaus vilniečius, turime narių iš Kauno, Panevėžio, palaikome glaudžius ryšius su aktyvia Svėdasų bendruomene, Vilniaus anykštėnais“, – pasakojo Rita Skaržauskienė.

„Puikus miestelis su įspūdinga istorija, kurią dar reikia tyrinėti ir populiariai skleisti, nes Svėdasuose telpa ir Radvilų pasaulis, ir italų kilmės grafų Marikonių giminės palikimas. Kartu tai yra ir svarbus dvasinis centras – Svėdasų bažnyčioje yra dirbę virš 150 kunigų, kurie buvo neeiliniai, švietėjai, rašto žmonės. Pati Svėdasų žemė yra davusi Lietuvai daug entuziastų ir įžymybių – bibliotekos erdvę puošia dvidešimt klasikiniu būdu aliejiniais dažais ant drobės tapytų 1918–1940 metais gyvenusių (ne tik Svėdasams, bet ir Lietuvai bei visam pasauliui nusipelniusių) asmenų portretų – 2018-ųjų vasario 16-ąją, minint Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, visuomenei pristatyta Šimtmečio svėdasiškių galerija“, - pasakojo muziejininkas, kraštotyrininkas, vienas iš leidinio Svėdasų parapijos visuomenei „Alaušo varpas“ rengėjų Raimondas Guobis, plačiai nagrinėjantis ir populiarinantis Anykščių krašto istoriją, kultūrą, rengiantis istorines edukacijos programas, atminimo sambūrius, žygius ir ekspedicijas. Pasak R. Guobio, kadaise vadintas Europos centru, buvęs respublikinės reikšmės kryžkelėje, miestelis turi perspektyvą jau vien dėl patogios etnografinės padėties.

Lina Dapkienė