Naujienos

Svėdasai – J. Tumo-Vaižganto kraštas

Svėdasai (Anykščių raj.) žymūs istorine praeitimi, garsiais žmonėmis, lankytinomis vietomis ir senaisiais savo statiniais, tačiau pirmiausia šis miestelis siejamas su lietuvių literatūros klasiku, „deimančiukų ieškotoju“ pramintu rašytojumi Juozu Tumu-Vaižgantu.

Svėdasai – miestelis Anykščių rajone, pusiaukelėje tarp Anykščių ir Rokiškio bei Kupiškio ir Utenos. Į šiaurę nuo miestelio telkšo Svėdaso ežeras, dažnai vadinamas Beragiu. Iš jo išteka upelis Svėdasa, o pietuose į miestelio teritoriją įsilieja Alaušas. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Svėdasų seniūnijai priklauso vienas miestelis, 51 kaimas ir 3 viensėdžiai.

Svėdasai turtingi kultūros paminklais ir istorinėmis vertybėmis. Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1794 m.), neogotikinė varpinė (1863–1865) ir mūrinė, gausiai ornamentuota grafų Marikonių koplyčia-mauzoliejus (1848 m.) yra vertingi architektūriniai statiniai. Stovi L. Marikonio Švč. M. Marijos koplytėlė, kapinėse – koplytstulpis maro aukoms (1707–1711 m.) atminti. Miestelyje veikia J. Tumo-Vaižganto gimnazija, biblioteka, paštas, vaikų darželis, ambulatorija, Anykščių socialinės globos namai, kuriems priklauso filialai: Svėdasų senelių globos namai ir Burbiškio grupinio gyvenimo namai.

Miestelio centre stovi 1937 m. statytas monumentas (aut.: skulptorius Bernardas Bučas, architektas Feliksas Vizbaras) kraštiečiui, lietuvių literatūros klasikui, visuomenės veikėjui, kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui. Šalia paminklo seniau stovėjo koplytstulpis, pokariu nugriautas, 1989 m. vasarą atstatytas. Rašytojo biustas liko išsaugotas ir Vaižganto tėviškėje – Malaišių kaime, gimtojoje sodyboje.

Buivydaitės aikštės šiauriniame kampe atminimo paminklu – grindinio fragmente įterptu šlifuotu akmeniu su iškaltu įrašu „Už laisvą Lietuvą 1945–1952 metais žuvusiems ir čia išniekintiems“ paženklinta 1945–1952 m. žuvusių Vytauto ir Algimanto apygardų partizanų palaikų išniekinimo vieta (autorė – architektė Daiva Gasiūnienė, 2003 m.). 2009 metais B. Buivydaitės aikštės centre pastatytas paminklas – akmeninė skulptūrinė kompozicija už Lietuvos laisvę žuvusiems Svėdasų krašto kovotojams (aut. skulptorius Jonas Jagėla). Originalus pilko granito paminklas vaizduoja kulkų nukirstas eglių viršūnes ir simbolizuoja pokario metų laisvės šauklių miško brolių kovą.

Šiek tiek istorijos

Radviloms priklausęs Svėdasų dvaras minimas nuo 1503 m. Pirmoji Svėdasų bažnyčia minima 1522 m., o nuo 1574 m. ir miestelis su parduotuve ir keliomis smuklėmis. 1645 metais sudarytame Svėdasų plane matyti, kad tuo metu miestelis jau buvo nemaža gyvenvietė, iš centrinės keturkampės aikštės ėjo 7 gatvės. 1676 m. Svėdasuose buvo pastatyta ir atidaryta parapinė mokykla. Joje vaikus mokė vietos kunigai. Tai, kad nuo XVI a. miestelis ėmė sparčiai augti ir plėstis, lėmė geri keliai tarp kitų Aukštaitijos vietovių, kryžiavęsi ties Svėdasais.

Spėjama, kad senasis miestelio vardas buvo Svėdasys. Miestelio vardas dažniausia kildinamas nuo Svėdaso ežero. XX a. tarpukariu vartota miestelio vardo forma Svedasai.

2002 m. metais patvirtintas Svėdasų miestelio herbas (etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas), vaizduojantis legendinį Alaušo ežero varpą. Legendą apie Svėdasų bažnyčios varpą „Alaušo varpas“ aprašė J. Tumas-Vaižgantas. 

Svėdasų kraštas žymus garsiais žmonėmis

Nuo Svėdasų yra kilęs lietuvių literatūros klasikas, publicistas, daugelio spaudos leidinių redaktorius, švietėjas, lietuvybės puoselėtojas ir sielų ganytojas, dr. kan. J. Tumas-Vaižgantas (1869–1933). Tumų gimtojoje sodyboje (Malaišių k., Anykščių raj.  Svėdasų seniūnija) jokių pastatų nebėra išlikę, tik aptverta sodybvietė. Pastatus nusikėlimui dar 1910 m. išpardavė brolis Jonas, neturėjęs polinkio ūkininkauti. Sodybą mena jos maketas (aut. Leonas Juozonis), padarytas pagal Vaižganto sūnėno Andriaus Tumo parodymus ir saugomas memorialiniame bute-muziejuje.

Po Svėdasų dangum gimė ar dirbo daug žmonių, plačiai garsinusių bei garsinančių Svėdasus ir gimtąjį savo kraštą Lietuvoje bei užsienyje. Tai rašytojai (Stepas Zobarskas, Juozas Baltušis ir kt.), dailininkai (Jonas Rimša, Kaletonas Sklėrius ir kt.), kunigai, tautodailininkai, kalbininkai ir kt. 2019 m. Svėdasuose, ant senosios klebonijos pastato sienos įrengta memorialinė lenta su įrašu: „Čia, senojoje Svėdasų klebonijoje, 1910 m. vasarą gyveno, Taurakalnio senkapį kasinėjo ir krašto istoriją bei kultūrą tyrinėjo dr. Jonas Basanavičius“ (2019 m.).

Nuo Svėdasų yra kilusi rašytoja Bronė Buivydaitė (1895–1984). Išlikęs jos gimtasis namas, ant kurio 1990 m. atidengta paminklinė lenta, o rašytojos vardu pavadinta centrinė miesto (ilgą laiką buvusi ir vadinta turgaus) aikštė.

Tumui-Vaižgantui – 150

2019-ieji Seimo nutarimu yra paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. Rašytojas J. Tumas-Vaižgantas, kurio 150-ąsias gimimo metines minime šiemet, yra viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, visuomenės veikėjas, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas, literatūros istorikas, kunigas. Jo kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp to meto rašytojų.

Šių metų rugsėjo 14 d. Vaižganto gimtajame Malaišių kaime iškilmingai paminėtos 150-osios J. Tumo-Vaižganto gimimo metinės – čia vyko tradicinė respublikinė „Vaižgantinių“ šventė, įteiktos premijos (aštuonioliktoji respublikinė literatūrinė Vaižganto premija, vienuoliktoji Vaižganto mažoji premija „Už nuopelnus Svėdasų kraštui“ ir kt.), atidengtos ir pašventintos skulptūros. „Vaižgantinių“ krikštatėviu galima vadinti Svėdasų kašto muziejaus direktorių, žurnalistą ir fotografą Vytautą Bagdoną. Jis dar dažnai vadinamas Vaižganto gyvenimo ir kūrybos metraštininku.

Tumo-Vaižganto tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik 5, dar 5 broliai mirė vaikystėje. Juozas buvo jauniausias, 10-as vaikas šeimoje. 1879–1881 m. Tumų Juozukas mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje, o vėliau šią mokyklą globojo. Pastatas statytas po 1863 m. sukilimo. 1930 metais mokykla buvo pavadinta Vaižganto vardu. Restauruotame pastate XX a. pabaigoje atidarytas muziejus, įrengta prieškario mokyklos klasė.

Buvusios Tumų sodybos kaimynas Kęstutis Leonardas Antanėlis pasakoja, kad būsimo rašytojo Juozuko seneliai pasikalbėdavo pro atvertus langus. „Tuomet Malaišiuose maždaug 20 sodybų buvo. Šis mūsų namas baigtas statyti 1933 metais. Seneliai čia grįžo gyventi nuo 1957 metų, tad nuo tada ir aš čia. Dabar Malaišiuose telikusios vos kelios gryčios, į kurias dar kas nors užsuka. Aš pats taip pat nebūnu, nebegyvenu čia žiemą – nuobodu vienam. Persikeliu žiemą į miestą. O štai vasaroti gera, turistų nemažai, kasmet į „Vaižgantines“ suvažiuoja daugybė žmonių. Dar Rimanta Adomaitienė dažnai čia vasaroja, talkas organizuoja, o šiaip eilinę kasdienybės dieną – tuščia“, – pasakojo mielai su turistais bendraujantis L. Antanėlis.

Senoji troba, kurioje gimė būsimasis rašytojas ir dvasininkas, iš gatvinio tipo Malaišių kaimo išgabenta ir perstatyta Kalvių kaimo (Kamajų sen.) vienkiemyje. Vaižganto gimtasis namas autentiškai perstatytas, tačiau nepaverstas nei rašytojo muziejumi, nei žymia lankytina vieta – tai kaimo ūkininkų Kepalų namai, kuriuose autentikos plika akimi jau nebeverta ieškoti – langai, stogas pakeisti, sienos apkaltos lentelėmis ir nudažytos... Malaišių kaime buvusią dviejų galų su „gonkomis“ Tumų sodybą ženklina akmeninė tvora ir po išlakiais ąžuolais, klevais bei aukštaūgėmis liepomis stūksantis skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas Vaižgantui.

Malaišių sodžiuje įrengtas skulptūrų parkas – čia pastatytos, tvirtai įbetonuotos medinės skulptūros Vaižganto kūrinių motyvais. Išraiškingos medžio skulptūros vaizduoja Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ literatūrinius veikėjus Severiutę ir Mykoliuką, tijūną Rapolą Geišę (menininkas Aleksandras Tarabilda, 2011 ir 2012 m). Šios dvi skulptūros sudaro savotiškus meninius vartus, populiariai pavadintus „Vaižgantinių vartais“. Šiais metais, pasitikdami iškilaus kūrėjo 150-ąsias gimimo metines, Anykščių krašto medžio drožėjai skulptūrų parką papildė naujais herojais: iš apysakos „Nebylys“ (menininkas P. Petronis),  iš „Pragiedrulių“ (A. Tarabilda).  Menininkas V. Gaidys įamžino sodiečių darbštumo simbolį – Dzidorių artoją, kuris šį kartą beria aplinkui ne grūdus, o lietuviškas raides ir, kaip Vaižgantas, kviečia visus į mokslą, šviesą...

Senoji mokykla virto muziejumi

Daug vertingų praeities reliktų surinkta ir saugoma Svėdasų krašto (vad. Vaižganto) muziejuje Kunigiškiuose. Žurnalisto, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus Kunigiškių I kaime vedėjo V. Bagdono teigimu, Svėdasų krašto muziejus, įkurdintas dar carizmo laikais statytame ir 1986 metais restauruotame buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate, neseniai pažymėjo savo veiklos 30-metį. „Pagal senas fotografijas čia buvo atkurtas prieškario Lietuvos klasės vaizdas. Stovi senus laikus menantys mokykliniai suolai, kuriuos esame gavę iš Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos (Ukmergės r.). Ekspozicijos ir stendai pirmiausia skirti Vaižganto gyvenimui ir veiklai nušviesti, mat Tumų Juozukas lankė būtent šią pradžios mokyklą ir ją sėkmingai užbaigė per dvi žiemas. Nuotraukos, puošiančios ekspozicijas, yra gyva ir Kunigiškių kaimo, ir Svėdasų valsčiaus, ir Kunigiškių pradžios mokyklos istorija. Muziejuje renkama, kaupiama, saugoma informacija ir medžiaga apie buvusius mokytojus: Juozą Jokšą, Algirdą Julių Greimą ir kitus. Beje, mokytojas J. Greimas su šeima buvo apsigyvenęs mokyklos pastate įrengtame bute. Būtent Kunigiškiai ir ši mokykla buvo pirmoji būsimojo pasaulinio garso mokslininko, semiotikos mokslo kūrėjo, lingvisto prof. Algirdo Juliaus Greimo gyvenamoji vieta Lietuvoje“, – pasakojo kraštotyrininkas, visuomenininkas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys V. Bagdonas. 

Istorijos įspaudai su vis mažėjančiu gyventojų skaičiumi

Valentinas Neniškis Svėdasų seniūnijos seniūnu dirbo nuo pat seniūnijos įkūrimo pradžios 1995 m. iki išėjimo į pensiją 2019 m. Dabartinis seniūno pavaduotojas, laikinai, atliekantis seniūno funkcijas Rolandas Pajarskas apgailestavo, kad miestelyje akivaizdžiai sumažėjo gyventojų ir šiuo metu jų yra apie 750. „Kai aš pats baigiau Svėdasų mokyklą, buvo maždaug 500-600 mokinių, dabar – virš šimto, tad šiek tiek neramu dėl gimnazijos ateities. Kita vertus, renginiai, vykstantys mūsų miestelyje, pritraukia daugybę žmonių. Į praėjusį savaitgalį vykusias „Vaižgantines“ atvyko virš 300 žmonių: Vaižganto gerbėjų, literatų, meno sričių atstovų ir kt. Turim daug progų, kai mes, svėdasiškiai, galim pasitempti, parodyti visai Lietuvai, kuo didžiuojamės“, – kalbėjo R. Pajarskas.

1937 m. Svėdasuose buvo pastatytas tipinis šešių skyrių mokyklai skirtas dviaukštis pastatas, kuriame vėliau įkurta vidurinė mokykla. 1949 m. išleista  pirmoji gimnazistų laida. 1950 m. gimnazija pervadinta vidurine mokykla. 1989 m. rugsėjo 20 d., minint Vaižganto 120-ąsias gimimo metines, Svėdasų vidurinei mokyklai buvo suteiktas žymiausio kraštiečio – Juozo Tumo-Vaižganto – vardas. 2006 m. mokyklai grąžintas gimnazijos statusas. Pasak Kristinos Dilienės (gimnazijos pavaduotojos ugdymui, atliekančios direktoriaus funkcijas), ilgiausiai gimnazijai vadovavo direktorius Alvydas Kirvėla  –  nuo 1985 m. iki šių mokslo metų pradžios. Dėl demografinių pokyčių mokinių kasmet mažėja, šiemet mokslo metus pradėjo 117 mokinių.

1940 m. įsteigta Svėdasų biblioteka iki šiol veikia kaip Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos filialas. 2000 m. bibliotekoje įkurta Meno galerija, joje nuolat veikia meno parodos. Birželio–rugpjūčio mėnesiais čia buvo eksponuoti aštuonių dailininkių darbai, nutapyti Svėdasuose vykusios kūrybinės stovyklos-plenero „Tapome Vaižganto deimančiukus“ metu. Šiuo metu eksponuojama muziejininko Raimondo Guobio fotografijų paroda „Pragiedrulių stebuklas: žemė ir žmonės“.

Dalia Paulavičienė, bibliotekoje dirbanti nuo 2001 m., teigė nerimaujanti dėl esamos padėties, kai nenumaldomai mažėja gyventojų, o kartu ir pačių skaitytojų, kurių šiuo metu bibliotekoje yra maždaug 500. „Dirbame dviese su kolege Inga Kiliene. Tenka apgailestauti, kad daug puikių skaitytojų iškeliavo anapilin, o jaunimas mažai skaito, nes jie daugiau naudojasi skaitmeniniais įrenginiais. Skaitmeninės technojogijos sumažino tų tikrųjų skaitytojų ratą, bet jos atskleidė daug kitų galimybių, kurios pasiekiamos ir kaimo gyventojui. Labai sumažėjo vaikų, nes po pamokų juos išvežioja mokyklinis autobusas. Skaitytojus bandom pritraukti įvairiai: literatūriniais renginiais, susitikimais su rašytojais, edukaciniais užsiėmimais, paskaitomis, parodomis „Meno galerijoje“, knygų pristatymais. Manau, kad knyga visada išliks svarbi žmogaus gyvenime, nesvarbu ar skaitysim vartydami lapus, ar išmaniuosiuose įrenginiuose“, – kalbėjo D. Paulavičienė.

Erdvioje bibliotekoje stovi mažiesiems skaitytojams patrauklus namelis, kurį prieš ketverius metus biblioteka gavo kaip dovaną iš VšĮ „Atvertos langinės“. Bibliotekininkės teigimu, vaikučiai mielai pažaidžia, pavarto ir paskaito knygutes bei žurnaliukus šiame mediniame namelyje. „Pavadinome „Pasakų grytele“. Namelio stogas keičia savo pavidalus: buvo šiaudinis, apjuostas tautinėm juostom, padabintas išpieštom kojinėm, piešiniais ir eilėraščiais“, – pasakojo bibliotekininė D. Paulavičienė.

Anykščių kultūros centro Svėdasų skyrius miestelyje veikia nuo 1950 m. Savo veiklą čia vykdo pagrindiniai meno mėgėjų kolektyvai: folklorinis ansamblis, liaudiškos muzikos ansamblis ir mišrus vokalinis ansamblis. Planuojama atnaujinti teatro mėgėjų kolektyvo „Miražas“ veiklą.  „Kartas nuo karto tenka atsisveikinti su kolektyvų nariais ir susipažinti su kitais, o tai verčia ieškoti ir atrasti iš naujo. Tikiu, kad Svėdasuose ir toliau skambės dainos, teatro mūzos Kaliopė, Talija ir Melpomenė savo apsilankymais praskaidrins mūsų visų dienas. Juk svarbiausia yra tikėti! – teigė Rožė Lapienienė, AKC Svėdasų skyriaus padalinio vadovė.

Svėdasų bendruomenėje šiuo metu yra 80 aktyvių narių. Pasak bendruomenės pirmininko Arvydo Kiliaus, bendruomeniškiai renkasi už ES lėšas 2015 m. suremontuotose buvusios vaikų poliklinikos patalpose miestelio centre. „Vidurvasaryje miestelėnai ir kiti su miesteliu susiję asmenys – giminės, emigrantai – susirenkame į tradicinę Svėdasuose vykstančią šventę „Svėdasynė“. Šventės šerdis kasmet būna būna sportinės orientavimosi ir pažintinės varžytuvės“, – pasakojo A. Kilius. Svėdasiškių draugija „Alaušas“ įkurta 2007 m. Vilniuje senokai Svėdasus palikusių svėdasiškių iniciatyva. „Draugija vienija daugiausia vyresnio amžiaus vilniečius, turime narių iš Kauno, Panevėžio, palaikome glaudžius ryšius su aktyvia Svėdasų bendruomene, Vilniaus anykštėnais“, – pasakojo Rita Skaržauskienė.

„Puikus miestelis su įspūdinga istorija, kurią dar reikia tyrinėti ir populiariai skleisti, nes Svėdasuose telpa ir Radvilų pasaulis, ir italų kilmės grafų Marikonių giminės palikimas. Kartu tai yra ir svarbus dvasinis centras – Svėdasų bažnyčioje yra dirbę virš 150 kunigų, kurie buvo neeiliniai, švietėjai, rašto žmonės. Pati Svėdasų žemė yra davusi Lietuvai daug entuziastų ir įžymybių – bibliotekos erdvę puošia dvidešimt klasikiniu būdu aliejiniais dažais ant drobės tapytų 1918–1940 metais gyvenusių (ne tik Svėdasams, bet ir Lietuvai bei visam pasauliui nusipelniusių) asmenų portretų – 2018-ųjų vasario 16-ąją, minint Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, visuomenei pristatyta Šimtmečio svėdasiškių galerija“, - pasakojo muziejininkas, kraštotyrininkas, vienas iš leidinio Svėdasų parapijos visuomenei „Alaušo varpas“ rengėjų Raimondas Guobis, plačiai nagrinėjantis ir populiarinantis Anykščių krašto istoriją, kultūrą, rengiantis istorines edukacijos programas, atminimo sambūrius, žygius ir ekspedicijas. Pasak R. Guobio, kadaise vadintas Europos centru, buvęs respublikinės reikšmės kryžkelėje, miestelis turi perspektyvą jau vien dėl patogios etnografinės padėties.

Lina Dapkienė

Pirmoji bažnyčia Svėdasuose pastatyta XVI a. pr. Ji minima 1522 m. Vilniaus vyskupijos prelato Jono Albino akte. Vėliau ji perduodama reformatams. Radvilų dvaras slopino katalikybę. Spėjama, kad miestelio viduryje katalikai buvo pasistatę nedidelę bažnytėlę.

1575 m. didiko Kristupo Mikalojaus Radvilos fundacija buvo pastatyta kalvinų bažnyčia, kuri vėliau atiteko katalikams. Svėdasuose dar kurį laiką veikė reformatų bendruomenė. Ji buvo pasistačiusi naujus maldos namus, bet 1755 m. jie sudegė ir reformatų bendruomenė iširo.

Galima spėti, kad didžiojo rusų antplūdžio į Lietuvą metu (1655 - 1661) Svėdasų bažnyčia buvo arba sugriauta, arba smarkiai apgadinta, nes po karo buvo pastatyta nauja, mūrinė bažnyčia. Ją 1680 m. konsekravo vyskupas Slupskis.

1794 m. klebonas kanauninkas Mykolas Smolskis prie senosios mūrinės bažnyčios pristatė naują medinę bažnyčią.

1794 m. statyta medinė šv. arkangelo Mykolo bažnyčia yra tradicinio plano ir fasado, tik vienintelis bokštas yra Lietuvai svetimos bizantiškos formos. Bažnyčios durys arkinės, langai stačiakampiai, sienos apkaltos statmenai. Bažnyčios ilgis - 38 m, plotis - 30,2 m, aukštis iki lubų - 8 m, iki bokšto viršūnės - 24 m. Mūrinėje koplyčioje, senosios Radvilų mūrinės bažnyčios išaugotoje dalyje, yra senas laidojimų rūsys. Bažnyčioje yra šv. Juozapo paveikslas - respublikinės reikšmės dailės paminklas.

Svėdasų parapija iki 1849 m. priklausė Vilniaus vyskupijos Kupiškio dekanatui, iki 1926 m. - Žemaičių vyskupijai, nuo 1926 m. - Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanatui.

Prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo projektuojama statyti erdvią, mūrinę, romėniško stiliaus naują bažnyčią, kurios labai laukė visi svėdasiškiai. Tačiau dėl prasidėjusio karo statyba nebuvo pradėta. Iš bažnyčiai statyti suvežtos medžiagos klebonas Kazimieras Kazlauskas pastatė kleboniją (dabar senelių namai).

Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia šiek tiek nukentėjo, bet kunigas klebonas Antanas Survila net ir sunkiomis sąlygomis suremontavo.

Svėdasų kapinių vartai

Išlikusiais duomenimis, Svėdasuose kunigavo apie 100 dvasininkų, iš šio krašto į kunigus išėjo 16 vyrų. Bažnyčios istorijoje dažnas kunigas paliko savo pėdsakus.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu dvasininkai prisidėjo prie knygų platinimo, pažangių švietėjiškų idėjų skleidimo. Svėdasų dvasininkai rūpinosi kultūra, visuomenės reikalais.

Bažnyčioje yra šv. Juozapo paveikslas - respublikinės reikšmės dailės paminklas.

Šalia bažnyčios palei didžiąją altoriaus sieną šventoriuje nepriklausomos Lietuvos metais pavasarininkai pastatė Šv. Jėzaus Širdies koplytstulpį. 1944 m. paminklas buvo smarkiai sužalotas, o Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui pažymėti - restauruotas.

L. Marikonio mauzoliejus kartu su bažnyčia ir varpine sudaro vertingą istoriniu bei architektūriniu požiūriu ansamblį.

L. Marikonio koplytėlė

Svėdasų kapinės

Žingsneliai bendruomenės link

Ryški pilietiškumo dvasia virš Svėdasų prapleveno prieš trisdešimt metų, kai miestelio jaunimas ,,užsidegė" vietinio pramuštgalvio, techninio sporto entuziasto ir netikėčiausių idėjų generatoriaus Vidmanto Augulio sumanymu - steigti Jaunimo klubą. Jie taip aktyviai kibo į veiklą, kad net nepamatė, kaip papuolė į saugumo akiratį – mat tais laikais Visuomeninių organizacijų įstatymo net nebuvo... Jei klubo steigėjai tada ,,išsivyniojo" gana laimingai, tai tuometiniam kultūros namų direktoriui Juozui Pabarškai, palaikiusiam šią jaunimo iniciatyvą, kainavo postą...

Nors pirmosios Sąjūdžio trispalvės Svėdasuose suplevėsavo dar gerokai prieš mitingą Anykščių Dainuvos slėnyje, bet vėlesnės pilietinės svėdasiškių iniciatyvos ištirpo respublikos politinio gyvenimo fone ir be masinio kryžių statymo nieko įsimintinesnio nėra išlikę atmintyje.

1997-aisiais miestelį sujudino vietinės televizijos transliacijos. Buvo įkurta pirmoji viešoji įstaiga rajone – Svėdasų televizija. Ažiotažas buvo neblogas: vieni stebėjosi, kiti svėdasiškiams pavydėjo. Šioje veikloje panoro dalyvauti net 22 asmenys – pavydėtinas aktyvumas šių dienų akimis!

Ryškų pilietinį gestą svėdasiškiai pademonstravo prieš penketą metų, per gana trumpą laiką suaukoję bibliotekos paveikslų galerijos įrengimui kone septyniolika tūkstančių litų.

2001-ųjų rudenį trys bedarbiai išsinuomavo aptriušusį namelį miestelio centre ir virš durų pakabino kartono lapą su užrašu ,,STV klubas". Tada šios keistos kontoros steigėjai net nesuprato, kad jų įstaigėlė ir buvo bendruomenės centro prototipas, kurio veiklos tikslas – žvalgyti žmogiškuosius išteklius, burti miestelio aktyvistus, kaupti geras idėjas ir bandyti atnaujinti Svėdasų televizijos transliacijas. Taip reikalai pajudėjo į priekį...

Sugundė pinigai

Kurti bendruomenę suagitavo Jaunimo kultūros ir paramos centro ,,Versmė" direktorė Birutė Astrauskienė, turinti projektų rašymo patirtį. Viliojo fondų pinigai, skiriami bendruomenių kūrimo projektams ir galimybės susikurti sau darbo vietas. Iš penkių nevyriausybinių organizacijų buvo sudaryta koalicija, kurios atstovai gana greitai paruošė įstatų projektą. Kažkam atkreipus dėmesį, kad šis atrodo labai jau vartotojiškai, po neilgų ginčų buvo įrašyti žodžiai ,,plėtoti pilietinį ir dorovinį ugdymą". Dar kažkas replikavo, kad negražu atiminėti duoną iš klebono...

Nuo pinigų prie moralės

Kol buvo ruošiami dokumentai įstatų registravimui, tuometinė steigėjų grupės vadovė Alma Švelnienė viešai pareiškė, kad bendruomenės kūrimas tik dėl pinigų gali privesti prie nesusipratimų ir netgi pykčių. Įstatų registravimas buvo atidėtas, kol nebus apibrėžtas kuriamos bendruomenės modelis. Iškilo klausimas, kaip turėtų atrodyti tokia organizacija, kurioje prioritetas ne pinigai, o moralė. Vieniems atrodė, kad tai bereikalingas išsidirbinėjimas, kitiems tapatinosi su religine organizacija, o didžioji dalis steigėjų, atrodo, iš viso nebuvo linkusi dėl to sukti galvų: sausringa vasara kėlė aibę kitų rūpesčių. Bendruomenės idėja ko gera būtų ir nudžiuvusi, jei ne Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkė Aldona Širvinskienė. Iš vieno renginio ji parvežė Lietuvių pilietinių organizacijų Forumo programinius dokumentus. Juose respublikos intelektualai labai ryškiai akcentavo, kad sumaištis ekonomikoje ir gyvenime yra smunkančios dorovės pasekmė ir kvietė priešintis plintančiam blogiui. Tai buvo atgaivos vanduo bevystančiai idėjai ir autoritetingas padrąsinimas steigėjams, kad einama teisinga kryptimi. Formiečių medžiagos analizė kaip tik ir išryškino supratimą, kad bendruomenę reikia kurti moralinių nuostatų pagrindu.

Ne viskas auksas, kas auksu žiba

Diskusijose modeliuojant situaciją, paaiškėjo, kad vadovautis bendražmogiškomis vertybėmis dabartiniame gyvenime nėra patikima: jis tapo perdaug sujauktas ir sudėtingas. Humanizmo ir demokratijos principai, nors ir statomi į pirmąją vietą bendruomeniniuose santykiuose, vistiek daro ją labiau panašesnę į kolūkį, o ne į naujo tipo organizaciją. Iš esmės grįžtama į tą pačią sistemą iš kurios ką tik buvo išeita, o tarp skirtingų veiklos sferų – socialinės, ūkinės ir kultūrinės – negalima pravesti jungiamosios grandies, ką galima būtų įvardinti bendruomeniškumu. Vėl gaunasi kaip toje nelabai rimtoje dainuškoje: plaučiai – sau, inkstai - sau, vieno daikto - nesakau... Kitais žodžiais tariant, vieni sodina parką, kiti iš tų pasodintų medelių riša šluotas ožkoms, vieni stato paminklus – kiti jų papėdėje renkasi išgerti alaus...

Nauja – tai užmiršta sena

Tad kaip turėtų atrodyti tokia morali bendruomenė, kurioje visi jos nariai laikytųsi dorovės normų? Vienas koalicijos partnerių Romualdas Repšys, studijuojantis krikščionybės raidos ypatumus dabartinėje visuomenėje ir apylinkėje gerai žinomas, bet nelabai suprantamas, siūlė neišradinėti dviračio, nes tokios bendruomenės modelis seniai esąs aprašytas Šventajame Rašte. Jo tvirtinimu, Anoniminiai Alkoholikai kiek supaprastintą šį modelį jau daug dešimtmečių sėkmingai taiko savo veikloje. Tai puikiausia iliustracija, kaip krikščionybės principų taikymas gyvenime pagimdė efektingiausią pasaulyje alkoholizmo gydymo metodiką. Anoniminių Alkoholikų susirinkimuose ant stalo deganti žvakutė, bendra malda nieko nešokiruoja, o bendravimo nuoširdumo net didžiausi blaivininkai gali pavydėti...

Nedaug kas buvo linkęs įsiklausyti į šiuos argumentus ir purkštavo, kad bendruomenė ne vienuolynas ar bažnyčia, o Bibliją, esą, tegu klebonas studijuoja...

Šviestis ir šviesti!

Šis šūkis grupelės devizu tapo tarsi savaime. Likę mažumoje, atkaklieji moraliosios bendruomenės šalininkai savos gamybos laikraštėlyje dar pabandė kraštiečiams išaiškinti šią idėją. Bet tai buvo balsas tyruose. Tada jie nusprendė nebeįrodinėti esą ne kupranugariai ir visą dėmesį sutelkė savišvietai ir bendraminčių paieškai. Taip miniatiūrinė moralioji bendruomenė pradėjo funkcionuoti. Nors ji daugiau panašėjo į savitarpio pagalbos grupę, bet jau pirmieji žingsniai pranoko lūkesčius: bendraminčių ratelyje dirbti buvo tikrai smagiau, todėl ir nuobodžiausi darbai neprailgdavo. Lyg savaime susirikiavo bendruomeninės veiklos schema. Stebino, kad reikalai įgavo pagreitį visai be pinigų. Ko gera, tai ir buvo Dievo pirštas... Viena po kitos dygo idėjos, plėtėsi pažinčių geografija, augo bendravimo patirtis - kinkos nebeuždrebėdavo ir prieš nepažįstamą auditoriją...

Kol veikla apsiribojo savuoju kiemu, lėšų ne ką tereikėjo. Bet bendravimas intensyvėjo. Kol šios mažos bendruomenės tikslas nebuvo fondų pinigai, įforminti organizaciją nebuvo būtinumo. Vis dėlto po ilgokų svarstymų buvo nuspręsta įregistruoti ją kaip bendruomenės centrą, mat kažkas pradėjo skleisti gandus, kad ten renkasi... sekstantai, nors ką tai turi bendro su seksu, sektom ar laivyba vargu ar kas galėjo pasakyti. Pradžioje tokios kraštiečių fantazijos kėlė juoką, bet su laiku atskleidė ir gana rimtų dalykų: vietinių inteligentų konformizmą, vyresniosios kartos fanatizmą ir kai kurių žmonių labai keistą ir prieštaringą požiūrį į moralinius dalykus.

Tą neblogai pailiustravo 2004 m. lapkričio mėn. rajoniniame laikraštyje ,,Anykšta" pasirodęs didžiulis ir gana prieštaringai vertinamas A.Lingaičio straipsnis ,,Svėdasuose klaidžioja religinės sektos šmėkla".

Gyvenimas parodė, kad kalbėti apie moralę reikia tam tikros drąsos: arba būsi apšauktas sektantu, arba geriausiu atveju – kvailiu. Todėl nenuostabu, kad norinčių drąsiai žvelgti į ateitį grupelė nėra didelė. Bet, atrodo, nebeilgam. Tamsiausia būna prieš pat aušrą...

Valentinas REPŠYS

2004-12-10

MORALIOJI BENDRUOMENĖ:

Ugdo supratimą, kad krikščionybė nėra religija ar abstrakti filosofija, o gyvenimo būdas, kurio principus sukūrė absoliutus dieviškasis protas dar prieš žmonijos atsiradimą.

Padeda suvokti, kad gyvenimo džiaugsmas, pilnatvė, harmonija ir grožis priklauso nuo to, kiek tų principų sugebi įdiegti į savąjį gyvenimą. Depresija, liūdesys, baimė ir kitas dvasinis diskomfortas yra tų principų ignoravimo rezultatas.

Padeda įsisąmoninti, kad krikščionybės principai yra tokie paprasti, kad jų suklastoti neįmanoma. Būtent dėl jų paprastumo dažnam sunku patikėti, kad jie gali būti tokie veiksmingi. Reikia atsisakyti visų pagundų juos modernizuoti. Mandrosios šiuolaikinės filosofijos ir pavojingos tuo, kad bandoma žmogišku protu patobulinti tai, kas jau absoliučiai tobula. O tai būtinai veda tobulybės pavertimą netobulybe su visomis iš to išplaukiančiomis tragiškomis pasekmėmis.

Padeda suvokti, kad blogis yra galingiausia tamsioji jėga šiuolaikiniame pasaulyje, bet jis praranda galią, laiku atpažintas ir išvilktas į šviesą. Bendruomenės narių tikslas – kiekvienam asmeniškai išmokti atpažinti blogį ir jo išvengti, nežiūrint kokia šviesos kauke jis bebandytų prisidengti. Būtent dėl jo stulbinančio landumo ir chameleoniškumo, blogio atskleidimui vidinės nuojautos dažnai jau nebeužtenka. Tam reikalingas žinojimas ir informacija. Mechaninis dvasinių doktrinų priėmimas be mąstymo ir informacijos analizės yra pavojingas. Būtent dėl to svarbiausias šios dienos uždavinys – dorovinė savišvieta ir švietimas.

M O R A L I O S I O S

BENDRUOMENĖS TEZĖS

♥ Kiekvienas bendruomenės narys yra laisva asmenybė, nevergaujanti žalingiems įpročiams bei tradicijoms ir visada galinti laisvai pasirinkti.

♥ Vienas žmogus gali daug, jeigu jis yra aktyvus ir sugebantis uždegti, bet nuveikti didelius darbus gali tik darnus kolektyvas.

♥ Bendruomenėje nėra nei geriečių, nei blogiečių. Visi turi įgimtąją blogio dozę, bet visi turi ir vienodas galimybes juo atsikratyti, nepriklausomai nuo gabumų ar visuomeninės padėties.

♥ Bendruomenę vienija siekis gyventi pagal Dekaloge išdėstytus moralinius principus.

Ką turėtų veikti moralioji bendruomenė

♥ ugdyti supratimą, kad krikščionybė nėra religija ar abstrakti filosofija, o gyvenimo būdas, kurio principus sukūrė absoliutus dieviškas protas dar prieš žmonijos atsiradimą.

♥ padėti suvokti, kad gyvenimo džiaugsmas, pilnatvė, harmonija ir grožis priklauso nuo to, kiek tų principų sugebėsi įdiegti į savąjį gyvenimą. Depresija, liūdesys, baimė ir kitas dvasinis diskomfortas yra tų principų ignoravimo rezultatas.

♥ padėti įsisąmoninti, kad krikščionybės principų tobulumas yra jų papras-tume. Reikia atsisakyti pagundų juos modernizuoti. Mandrosios šiuolaikinės filosofijos ir pavojingos tuo, kad bandoma žmogišku protu patobulinti tai, kas jau absoliučiai tobula. O tai būtinai priveda prie tobulybės pavertimo netobulybe su visomis iš to kylančiomis tragiškomis pasekmėmis.

♥ padėti suvokti, kad blogis yra pati galingiausia jėga šiuolaikiniame pasaulyje, turinti savo veiklos dėsnius ir stebėtiną savybę maskuotis. Blogio atpažinimui vidinės nuojautos dažnai nebeužtenka. Tam reikalingas žino-jimas ir informacija. Mechaninis dvasinių doktrinų priėmimas be mąstymo ir informacijos analizės yra pavojingas, nes veda į uždarumą ir sektantizmą. Todėl svarbiausias šios dienos uždavinys – savišvieta ir švietimas.

Svėdasai - labai sena vietovė. Prof. K. Būgos teigimu, tai esąs sėliškos kilmės vandenvardis. 1933 - 34 m. archeologiniai radiniai prie Jaros - Vaitkūnų ežero liudija čia žmones gyvenus jau VIII - IV tūkst. pr. m. e. Čia aptiktas kaulinis meškerės kabliukas priklauso seniausiems mezolito epochos dirbiniams.

Apylinkėse nemaža pilkapių, kurių dalis yra dar netyrinėti. Dauguma archeologinių radinių iš Svėdasų krašto saugomi Kauno valstybiniame istorijos ir Rokiškio bei Utenos kraštotyros muziejuose. Tai įvairių papuošalų, ginklų detalės, gaminiai iš žalvario, geležies, molio, akmens.

Archeologiniai radiniai byloja, kad Svėdasų apylinkės gana tankiai buvo apgyvendintos ir vėlesniais laikais.

Už 2 km į šiaurės rytus nuo Svėdasų, netoli Daujočių, yra nemaža kalva, vadinama Kartakalniu. Čia irgi rasta įvairių senienų, ginklų liekanų. Pasakojama, kad ant šio kalno po 1863 m. sukilimo buvo kariami sukilėliai.

Svėdasų kaimynystėje esantys Aluotos (Druskių) ir Juodonių piliakalniai mokslininkų gerai ištyrinėti,čia aptikta senų gyvenviečių liekanų.

XVI a. Svėdasai priklausė žinomiems Lietuvos didikams Radviloms. Tai, matyt, buvo karališkasis dvaras, nes, pasak 1567 m. Radvilų dvarų sąrašų, arklius valstybės kariuomenei iš šio dvaro turėjo pristatyti Kristupas Mikalojus Radvila. Vėliau Svėdasų dvaras bei aplinkiniai kaimai buvo Biržų Radvilų giminės valdos.

1640 m. rugsėjo 19 d. Svėdasų dvare, susikrimtęs dėl katalikų - reformatų nesutarimų, mirė iš Vilniaus atvykęs kunigaikštis Kristupas Radvila II.

Netoli dabartinių kapinių Svėdasuose stovėjo prašmatnūs didikų Radvilų rūmai. Dvarui, be kitų žemių priklausė ir Urbaniškio palivarkas (dabar Kamajai), kurį iki 1678 m. valdė Liudvika Karolina Radvilaitė. Dalis jo pajamų buvo skiriama Vilniaus reformatų bendruomenei, nes Radvilos prisidėjo prie kalvinizmo plitimo Lietuvoje.

Karolis Povilas Radvila, dar vadinamas Panie Kochanku, perleido Leonidui Borovskiui Svėdasų dvarą, kurį jis trumpai tevaldė. Iš jo dvarą perėmė ir išlaikė iki 1890 m. italų kilmės grafų Marikonių (Mariconi) giminė.

XVIII a. pab. - XIX a. pab. Svėdasai priklausė Marikoniams. Anot Vaižganto, ,,Marikoniai Jeronimas, Liucijonas, Pranas - trys kartos, buvo turtingi žeme, pinigų švaistytojai, pamišę mūrus stilizuoti".

Paskutinysis Marikonių grafas Liucijonas pastatė prie Svėdaso (Beragio) ežero ištaigingus dvaro rūmus. Apie 1890 m. dvarą valdė carinis generolas Božerianovas, o vėliau dvaro centras su parku ir rūmais atiteko pasiturinčiam ūkininkui Juodviršiui. Svėdasų dvaras, rūmų bokštas priminė riterių pilį. Prie dvaro buvo nemažas tvenkinys, puikus parkas, kurį užveisė iš užsienio pakviesti sodininkai.

Svėdasai išaugo prie dvaro. 1574 m. dokmentuose Svėdasai minimi jau kaip miestelis. Visą laiką čia buvo kelios smuklės ir parduotuvė, veikė parapijos mokykla, kur vaikus mokė vietos kunigai (vėliau uždaryta).

Radvilų kartografo Juozapo Narunavičiaus 1645 m. sudarytame Svėdasų plane matyti 7 gatvės, išeinančios iš didelės keturkampės aikštės. Nuo XVIII a. miestelis pradėjo garsėti savo turgumi.

1777 m. čia vėl buvo atkurta mokykla, kurioje tuomet mokėsi 2 bajorų ir 4 miestelėnų vaikai.1781 m. mokėsi 8, 1800 m. - 30, 1828 m. - jau 37 mokiniai.

1811 m. pab. ir XX a. pr. Svėdasai buvo valsčiaus centras. 1847 m. gyveno 1423 žmonės, buvo keliolika parduotuvių bei smuklių. 1890 m. čia buvo 64 kiemai, 903 gyventojai, katalikų bažnyčia, žydų maldos namai, valsčiaus savivaldybė, paštas, mokykla.

1831 m. miestelį buvo užėmę sukilėliai. 1861 m. Svėdasų dvaro valstiečiai atsisakė mokėti prievoles, jų malšinimui buvo atsiųsta kariuomenė.

Ne kartą Svėdasai degė - ypač nukentėjo miestelis per 1835 ir 1904 m. gaisrus.

Spaudos draudimo laikotarpiu Svėdasuose, Kunigiškiuose ir kitur veikė slaptos liaudies mokyklos, buvo platinama spauda. 1892 m. Svėdasuose buvo susekta slapta lietuviška mokykla.

Lietuvos respublikos metais Svėdasuose veikė 6 skyrių pradžios mokykla, kuri vadinosi Pragiedrulių vardu. 1937 m. pastatytas mokyklos priestatas. Miestelyje buvo nemenka pieninė, turėjusi 10 grietinės nugriebimo punktų ir 1937 m. pagaminusi 220 000 kg sviesto. Aktyviai reiškėsi smulkaus kredito draugija, ,,Vilties" kooperatyvas, buvo daug įvairių būrelių, draugijų, įstaigų: valsčiaus savivaldybė, paštas, policijos nuovada, sveikatos ir veterinarijos punktai, vaistinė, galvijų kontrolės ratelis, ugniagesių komanda, malūnas bei elektros jėgainė, brolių Šukių terpentino, dervos, deguto, medžio anglių gamykla, senelių prieglauda, keliolika krautuvių, valgyklų, amatų dirbtuvėlių, dvi plytinės.

Svėdasų miestelis, kaip valsčiaus centras, įvairiu metu priklausė Ukmergės apskričiai (pavietui), Rokiškio, Anykščių apskritims.

Per Antrąjį pasaulinį karą Svėdasai skaudžiai nukentėjo. Buvo išžudyta apie 300 Svėdasų žydų (dabar pastatyta du paminkliniai akmenys genocido aukoms), sudeginta , sugriauta daug pastatų. Pokario metais nemažai svėdasiškių patyrė sunkią tremtinio dalią, žuvo rezistencinėje kovoje.

Pagal Vytauto Bagdono ,,Svėdasų kraštas" (Vilnius, 1994)