Iš Svėdasų bažnyčios istorijos

Svėdasų vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1503 m. XVI a. miestelis ir jo apylinkės priklausė didikams Radviloms,  o nuo XVIII a. pabaigos Svėdasų žemėje šeimininkavo italų kilmės grafai Marikoniai.

 

Pirmoji bažnyčia, minima Vilniaus vyskupijos prelato Jono Albino akte, Svėdasuose buvo pastatyta 1522 m. Ji daugelį kartų perstatyta. Spėjama, kad didžiojo rusų antplūdžio metu (1655-1661 m.) Svėdasų bažnyčia buvo sugriauta ar smarkiai apgadinta, ne po karo buvo pastatyta nauja, mūrinė. Dėl dabartinės bažnyčios visi istoriniai šaltiniai sutaria – ji statyta 1794 m.  kunigo Mykolo Smolskio rūpesčiu, senąją bažnyčią paliekant Švč. Mergelės Marijos koplyčia. Senoji mūrinė bažnyčios dalis – bene seniausias statinys Svėdasų krašte.

 

Kairiajame šventoriaus kampe stovi 36 metrų aukščio neogotiško stiliaus varpinė, statyta 1863 m., klebonaujant Kanutui Siaurimavičiui. Pasakojama, kad nuo statomos varpinės pastolių į svėdasiškius kreipęsis sukilėlių vadas kunigas  Antanas Mackevičius. Baltosios varpinės širdis – seni ir skambūs varpai.  Juos svėdasiškiai išsaugojo nuo sunaikinimo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Varpuose įbrėžtos datos 1919 ir 1957 rodo, kada paslėpti varpai buvo išimti iš žemės. Varpinę mini ir Vaižgantas poetiškai atkurtoje legendoje apie Alaušo varpą.

Šventoriaus puošmena – 1848 m. pagal architekto Georgo Vernerio projektą pastatyta grafo Marikonio koplyčia. Ji gotikos stiliaus, gausiai ornamentuota išorėje. Po koplyčia - didelis rūsys, kuris buvo skirtas grafo mirusioms žmonoms ir motinai laidoti.  

Su Svėdasų bažnyčia susiję nemažai svarbių  Juozo Tumo- Vaižganto gyvenimo faktų. Mūsų bažnyčioje būsimasis rašytojas buvo krikštytas, 1893 m. įšventintas į kunigus. Čia jis ne kartą lankėsi ir sakė pamokslus. Kaip matyti iš testamento, koplyčios rūsyje Vaižgantas norėjo būti palaidotas.

Svėdasų bažnyčia kartu su koplyčia ir varpine sudaro vertingą istoriniu ir architektūriniu požiūriu ansamblį.

 

© 2014 Svedasai.lt