Svėdasų miestelio žydai

Senieji svėdasiškiai dabartinę Ežero gatvę vadina žydų ulytėle. Iš jų, tiesa, ne itin gausių ir gyvų prisiminimų pavyko atkurti bent apytikrį prieškario Svėdasų žydų bendruomenės gyvenimo vaizdą.

Kada žydai atsikraustė į Svėdasus, tikslių duomenų nėra.  Prieš II-ąjį pasaulinį karą jų miestelyje gyveno apie 60 šeimų (apie 200 suaugusių ir vaikų). Pašnekovai tvirtina, kad jų buvo daug, o kiek tiksliai, niekas negali pasakyti. Žydai daugiausia buvo įsikūrę centrinėje J. Tumo – Vaižganto, Ežero ir Vilniaus gatvėse, vienas kitas – Šimonių gatvėje.

 Ežero gatvėje dauguma namų priklausė žydams. Kur dabar stovi Antanėlių namas, gyveno Jankelių šeima. Vyras pjaudavo teliukus, sau pasilikdavo tik priekinius kumpius, o kitą mėsą parduodavo. Žmona (ar dukra) megzdavo kojines. Greta gyveno siuvėjas Kumeliukas, vežikas Šviežiakruopis, veždavęs svėdasiškius gimnazistus net į Rokiškį. Suprantama, tai nėra tikrosios žydų pavardės. Kadangi daugumą jų lietuviai vadino pravardėmis, tokios jos ir išliko atmintyje. Ežero gatvėje stovėjo svarbūs žydų bendruomenės pastatai: pradžios mokykla ir dvi medinės škalos (taip lietuviai vadino žydų maldos namus). Mokyklos pastatas vienintelis išliko, o škalos ir gyvenamieji namai karo metais sudegė, buvo apgriauti ir iš naujo pastatyti. Taigi čia gyvenusius žydus dabar primen\a tik senųjų gyventojų lūpose skambantis Žydų ūlytėlės pavadinimas ir vienas namukas ( Ežero 8).

Daugiausia žydų būdavo galima sutikti J. Tumo – Vaižganto gatvėje, jie čia, savo namuose, turėjo įkūrę parduotuves. Niekas tiksliai nebeprisimena, taigi vieni mini 20, kiti  net 33 parduotuves, priklausiusias žydams. Ir visi vieningai tvirtina, kad tik viena parduotuvė priklausė lietuviui – Mykolui Bagočiūnui. Turtingiausias parduotuvės savininkas buvo N. Farberis. Jo namas tebėra išlikęs, jame dabar gyvena mokytojas pensininkas J. Šimkevičius. Knygoje ,,Istorinės nuotrupos apie Svėdasų parapiją” rašoma, kad klebono šeimininkė produktus pirkdavo pas žydą Farbergą. Matyt, tai tas pats žmogus, ir neaišku, kuri pavardė tikroji. Šioje parduotuvėje kabėjęs užrašas ,,Kaina be užsiprašymo”, vadinasi, derėtis negalima, nors kitose žydų parduotuvėse tai buvo įprasta. Didelė odų parduotuvė priklausė Šachnavičiui. Miestelio centre stovėjo žydo Stolovo vaistinė. Šių pastatų, deja nebeišliko. J. Tumo – Vaižganto gatvėje, kur dabar įsikūrusi Pajarskų parduotuvė, buvo žydo Elyčios krautuvė. Svėdasuose veikė net keli restoranai, priklausę žydams Pakaučiui, Maušai ir Jofei. Pastarasis turėjo ir malūną. Žydai nuo seno garsėjo kaip geri prekybinikai, apsukrūs biznieriai. Jie mokėjo vilioti pirkėjus, parduodavo ,,bargan”, t.y. į skolą.

  Be prekybos, žydai dar vertėsi amatais: buvo geri batsiuviai, siuvėjai, kalviai. Vienas kalvis Josifas Faifkė gyveno Vilniaus gatvėje. Jo namas tebestovi (Vilniaus 12). Faifkė turėjo 3 vaikus. Dukrą Rają senieji svėdasiškiai dar prisimena –  ji apie 1950 m., išvengusi kitus žydus ištikusios tragedijos, gyveno špitolėj, dirbo kooperatyve. Kitas kalvis Ernarkas Šmitas, vadinamas Enoku, gyveno Šimonių gatvėje, su žmona Faina augino net 8 vaikus. Buvo miestelyje žydas, kuris pjaudavo vištas ir gyvulius. Jį vadino Riezniku. Dalis, matyt, vargingiau gyvenusių žydų vaikščiodavo po kaimus su ,,kromeliu”: nešdavo muilo, adatų, sagų ir kitokių smulkių  kasdieninės paklausos prekių. Jas mielai keisdavo į kiaušinius ar kitus maisto produktus. Žydai žemdirbyste nesivertė, tik vienas kitas augino gyvulius, turėjo daržus.

Žydų tradicijos savitos ir įdomios. Visi žino, kad jie nevalgydavo kiaulienos, tik vištieną, veršiukų priekinę dalį. Žydams šventa diena – šeštadienis. Jau nuo penktadienio vakaro jie nebedirbdavo jokių darbų. Net  uždegti žvakę šeštadienį būdavo kviečiamas kitatikis. Lietuviai, ypač vaikai, tai mielai darydavo, nes žydai dosniai atsilygindavo saldainiais ar kitais skanėstais. Šabo dieną žydai melsdavosi. Atrodo, jog vienoj škaloj rinkdavosi vyrai, kitoj – moterys. Mėgdavo jie su šeimomis pasipuošę išeiti pasivaikščioti. Prieš Velykas žydai kepdavo macus, jais vaišindavo ir kaimynus. Vasarą eidavo prie ežero. Subridę į vandenį, kažką kalbėdavo, maudydavosi – šitaip atsikratydavo nuodėmių.

Žydų ir lietuvių santykiai buvo šilti ir draugiški. Žydai buvo gerbiami už jų vienybę, geraširdiškumą. Ypač artimai bendraudavo vaikai. Žinoma, dėl kitokio tikėjimo ir papročių atsirasdavo ir gandų, kad žydai į macus deda kitatikių kraujo. Vieni tokiomis kalbomis tikėjo, kiti mielai kartu su žydukais žaidė ir valgė tuos pačius macus. Tiesa, į lietuvių ,,vakaruškas“ žydai nesilankydavo, o į teatro vaidinimus, kurie vykdavo buvusios pieninės salėje, ateidavo su šeimomis. Lietuvius traukdavo pasižiūrėti, kaip žydai meldžiasi, kokios jų vestuvių apeigos. Jie vestuvių metu išnešdavo stalą į lauką ir duodavo jauniesiems daužyti stiklinę, juos apiberdavo kažkokiais popieriukais. Žydai leisdavo kitatikiams pasižiūrėti, jei tik šie netrukdydavo ir nesijuokdavo. Taigi Svėdasuose, kaip ir visoje Lietuvoje,  lietuviai ir žydai puikiai sutarė, tiesa, daugiau dėl religinių įsitikinimų išlaikydami tam tikrą atstumą.

Tragedija prasidėjo, kai atėjo vokiečiai. Žydai buvo suvaryti į škalas. Neilgai ten žydai tegyveno, greitai  dalį jų išvežė į Rokiškio pusę, dalį sušaudė prie žydų kapinių, Klebono pušynėly (netoli Kupiškio kelio). Svėdasiškiai su siaubu prisimena tas dienas, kai rytais girdėdavo šūvius, būdavę net baisu nosį į lauką iškišti...

Nebeliko nė vienos žydų šeimos Svėdasuose. Pavyko suskaičiuoti 15 dar išlikusių namų, kuriuose jų gyventa. Kad kadaise čia būta didelės žydų bendruomenės, primena senos žydų kapinės, genocido vietas ženklinantys paminkliniai akmenys. Gyvi jie, tiesa, jau menkai, ir senųjų svėdasiškių prisiminimuose, kuriuos užrašė Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokiniai vykdydami projektą ,,Svėdasų miestelio žydai“. Projekto medžiaga saugoma gimnazijos muziejuje.

 

                             P. S. Be abejonės, šitame rašinyje gali būti ir netikslumų, nes naudotasi tik svėdasiškių prisiminimais.    

Joana Gutmanienė

© 2014 Svedasai.lt